ZINAIDA VOGĖLIENĖ – LIETUVIŠKOSIOS TEKSTILĖS POETĖ Tekstilininkė Zinaida Vogėlienė – viena iš trijų Lietuvos dailininkų sąjungos narių, šiemet apdovanotų LDS auksiniu ženkleliu už reikšmingą pastarųjų metų kūrybą – gobelenų ciklą „Modifikuoti audiniai“. Tai žinoma vyresniosios kartos lietuvių dailininkė, suformavusi savitą kūrybos braižą, pelniusi ne vieną kūrybos įvertinimą, apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje. Tekstilininkės kūrinių yra įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejai. 2009 m. vasarą Z. Vogėlienė kartu su keramike Lida Kuzmiene pristatė jungtinę parodą „33-eji metai šalia“, veikusią Pamėnkalnio galerijoje. Dvi žinomos menininkės jau šitiek laiko gyvena kaimynystėje, Krivių gatvėje Vilniuje, ir tąkart nutarė parodyti savo kūrybą drauge. Apie parodą rašiusi Aldona Žemaitytė šiltai pasakojo, kad „ant galerijos sienų, bičiulišku ratu supdami Lidos keramiką, kabėjo Zinaidos Vogėlienės gobelenai. Būtent tradiciniai gobelenai, kuriems nebūtų gėda kabėti ir karalių menėse“ (7 meno dienos, 2009 liepos 3). Galima būtų pridurti, kad, išlaikydama glaudų santykį su tradicija, Z. Vogėlienė nevengia kūrybinių ieškojimų, abstrakčios, apibendrintos ir subtiliai išgrynintos plastikos. Žinant, kad gobeleno technika anaiptol nėra lengva, reikalauja tikro atsidavimo, atkaklumo, lieka stebėtis neišsenkančiais menininkės kūrybos klodais. Z. Vogėlienė – viena iš nedaugelio Lietuvos tekstilininkų, nesusigundžiusi vien eksperimentų keliu kūryboje, ji ir šiandien toliau improvizuoja gobeleno technika ir yra pasiekusi čia didelio meistriškumo. Pasak dailėtyrininkės Lijanos Šatavičiūtės, kryptingai tyrinėjančios lietuvių tekstilės meną, įvairiausi Z. Vogėlienės kūriniai – tapyba aliejumi ir akvarele, gobelenai, mažoji tekstilė, įvairūs objektai – byloja veikiau apie siekimą kalbėti universalia šiuolaikinio meno kalba nei apie varžymąsi siauruose šakiniuose rėmuose. Menininkės gobeleno technika išausti unikalūs sienų kilimai alsuoja neįprasta, gyva tapybos laisve. Jie neliteratūriški, nors kupini abstrakcijos provokuojamos dvasinės įtampos, medžiagiški, kartu atsiriboję nuo moderniosios tekstilės vaizdinių trafaretų. Atkūrus nepriklausomybę, XX a. pabaigos Lietuvos tekstilėje vyko prieštaringi procesai. Joje atsirado daugiau kūrybinės laisvės, naujų technikų ir medžiagų bei konceptualumo. Tekstilės menas mėgino atsikratyti siauros ir iš esmės šių kūrinių neapibrėžiančios taikomosios funkcijos etiketės, tačiau pasikeitusi padėtis ne visiems tapo gera žinia, ne visuomet buvo stebimi vien teigiami poslinkiai. Pasikeitusi valstybinė kultūros politika daugelį menininkų privertė kovoti už išlikimą. Deja, aukso amžius, kai Paro­dų rūmuose buvo rengiamos grandiozinės taikomosios dailės parodos, klestėjo užsakomųjų tekstilės darbų kūryba, tekstilės kūriniais, kaip ir vitražais, freskomis, mozaikomis, buvo puošiamos viešosios erdvės, negrįžtamai praėjo. Pasikeitusi padėtis įpūtė naujų vėjų taikomosios dailės srityje ir ypač tekstilėje, tačiau ne visuomet atsikratyta seno požiūrio į taikomuosius menus. Pasak Z. Vogėlienės, Lietuvoje požiūris į taikomąją dailės funkciją dažnai yra neteisingas. Galbūt čia kalti ne tik stereotipai, bet ir kai kurie dailėtyrininkai, vertinantys šiuolaikinę dailę. „Kodėl bet kokia tapyba, nesvarbu, prasta ar gera, dažniausiai yra laikoma daug vertingesne nei tekstilė? – retoriškai klausia tekstilininkė. – Man atrodo, kad tapyba gali būti labai įvairi, skirtingos meninės kokybės, profesionalumo, taip pat kaip ir tekstilės kūriniai. Tapybos kūriniai neretai kabo ant sienos kur nors interjere ar parodoje. Panašiai ir daugelis tekstilės kūrinių. Tai kur tas esminis skirtumas? Kodėl iš karto atsiranda „meno“ ir „taikomumo“ takoskyra?“ Menininkė apgailestauja, kad gobelenai tapo beveik nebereikalingi, menininkai neretai priversti kurti sau. Galbūt todėl užtektų rankos pirštų suskaičiuoti tikruosius gobeleno fanatikus, kurie mūsų dienomis šia tradicine technika atliktais darbais vis dar bando sudominti žiūrovus. Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado tekstilė ir kodėl būtent ši dailės šaka, Z. Vogėlienė prisimena, kad dar besimokant mokykloje mokytoja pasiūlė jai pagalvoti apie tokią profesiją, ir tai tapo paskata eiti toliau, rimtai domėtis tekstile. Tačiau įstoti į tuometinį Dailės institutą būsimai menininkei pavyko ne iš karto, pirmiausia ji buvo priimta kaip kandidatė. Tačiau vėliau įrodė, ką reiškia didelis noras ir atsidavimas: ne tik pasivijo kolegas, bet ir rimtai paniro į profesinių paslapčių pasaulį. „Esu labai darbšti, jei procentais skaičiuotume talentą, tai turiu jo labai nedaug. Mūsų srityje darbštumas yra pagrindinis dalykas. Gali būti labai talentingas, tačiau jei neturėsi kantrybės, tai nieko nebus, nieko nepasieksi, nes šitiek reikia prasėdėti prie audimo“, – teigia tekstilininkė. Z. Vogėlienės kūrybos braižas pamažėle brendo dar studijų laikais. Menininkė nūnai nebijo pripažinti, kad kai kuriuos ankstyvuosius darbus norėtų visai pamiršti ir nedrįstų jų šiandien eksponuoti parodose. Tada buvo metas, kai karaliavo teminės parodos, o jaunatviškas maksimalizmas žadino norą savo kūrybą pristatyti viešai, laukiant įvertinimo ir pripažinimo. Menininkė anuomet nevengė figūrinių kompozicijų, kurios buvo labai populiarios sovietmečiu. Tačiau tai buvo vertinga patirtis. Z. Vogėlienės manymu, būtent tokie kūriniai privertė suprasti, kad toks kelias – ne jai. „Nesu gera piešėja, reikėjo tokio etapo, kad suvokčiau, jog nereikia daryti to, ko nemoki. O figūrinės kompozicijos tiesiogiai susijusios su piešimu, jose visos spragos labai išryškėja“, – pasakoja dailininkė. Prie menininkės stiliaus formavimosi prisidėjo ir garsusis architektas Gediminas Baravykas (1940–1995), su kuriuo bendradarbiaudama Vilniaus santuokų rūmų interjerui XX a. 9 de­šimtmetyje sukūrė erdvinį gobeleną „Rytas, diena, vakaras, naktis“, vieną geriausių Lietuvoje architektūros ir tekstilės sąveikos pavyzdžių. O kitas architektas – Algimantas Alekna (1944–2007) – kadaise atvėrė jaunai menininkei akis. Tekstilininkė prisimena, kad jis buvo tarsi geras dėstytojas, kurio trūko tuometiniame Dailės institute. „Kai studijavau, nebuvo dėstytojų, kurie iš tikro suteiktų progos daugiau pamąstyti, o ne tik pataisytų eskizus, t.y. rūpintųsi tik technine kūrybos dalimi. Tokie dėstytojai kaip Juozas Balčikonis (1885–1969) ateidavo, bet dažnai nieko esminio nepasakydavo, kad galėtum padaryti iš to išvadas, tobulinti savo kūrybą, idėjas.“ A. Alekna kartą pasakė paprastą dalyką: „Neik su ta avių banda, su kryptimi, kurią suformavo institutas, ieškok savęs, to, ką tu geriausiai gali.“ Tai buvo tas stiprus žodis, sukėlęs perversmą menininkės kūrybiniame kelyje, privertęs permąstyti savo tikslus, siekius. Galima teigti, kad Z. Vogėlienės darbuose jau ne vienerius metus vyrauja abstrakčios kompozicijos, sąlygiški vaizdai. Pasitelkdama minimalistines išraiškos priemones, ji stengiasi perteikti emocijas, dvasines būsenas bei nuotaikas, kurias dažnai įkvepia gamta. Pati Z. Vogėlienė teigia, kad tikroji kūryba prasideda ne tada, kai atsisėdi prie metmenų, o tuomet, kai pasineri į ieškojimus ir eskizavimą, t.y. apmąstai būsimo kūrinio idėją, ieškai geriausio sprendimo, formos jai išreikšti.Taigi kūrybos procesas neatsiejamas nuo tapybos, dailininkė paprastai pasidaro krūvas eskizų, kuriuose ieško to vienintelio vykusio vaizdo, tačiau vėliau, prisėdus austi, vėl tenka viską permąstyti ir improvizuoti, nes gobeleno technika sudėtinga perteikti potėpį ar pustonių įvairovę, nebent tam galėtum skirti metų ­metus... Z. Vogėlienei atrodo, kad kartais jos darbuose pritrūksta minkštumo, plastiškumo, nors jie ir alsuoja tapybiška šiluma, poetine lyrika. Ne veltui tekstilininkė prisimena jai pačiai mielą komplimentą: „Poetas Algimantas Baltakis yra pasakęs, kad esu tekstilės poetė.“ Beje, vėliau dailininkė šitaip ne kartą buvo vadinama dailėtyrininkų, žurnalistų. Su tuo sunku nesutikti, žvelgiant į jos kūrinius. Vis dėlto daug lengviau tikroviškais atvaizdais perteikti lietų, krintančių lapų šešėlius ar tamsią, gilią ežero gelmę, tačiau gobelene išreikšti jausmą, kurį patiri susidūręs su gamtos grožiu, yra iš tiesų virtuoziška. Z. Vogėlienė geba gamtą pamatyti tarsi kitomis akimis. Jos kūriniuose subtiliai derinamos spalvos, linijos ir dėmės kuria harmonijos arba dinamiškumo įspūdį, tačiau kompozicijos visuma visuomet apgalvota ir įtaigi. Stovint priešais menininkės darbus, galima pajusti, kokiu greičiu lietaus šuorai pasiekia žemę, kokius šedevrus sukuria paprasčiausi pėdsakai baltame sniege, kaip ramiai ir oriai vėjyje linguoja rugiai, kaip brėkštančio ryto šviesoje atgyja pasaulio spalvos ir formos. Eiliniam žmogui nebepastebimus kasdienybės stebuklus Z. Vogėlienė pateikia taip „koncentruotai“ ir paveikiai, kad susidaro įspūdis, jog gobelenas nuo emocijų gausos skleidžia neapčiuopiamus virpesius... Tekstilininkės kūrybiniame kelyje nerastume monotonijos. Monumentalūs gobelenai kas kartą prikausto žvilgsnį naujais tonais bei kompoziciniais sprendimais. Kartais menininkė, matyt, kiek pavargusi nuo „rimtumo“ ir solidumo, pasitelkia vaikišką fantaziją ir išaudžia savo sūnaus ar anūko piešinius, kurie, žinoma, kardinaliai skiriasi nuo harmonija dvelkiančių lyriškų jos gobelenų. Z. Vogėlienė yra ne tik intuityvi, bet ir ekspresyvi kūrėja, todėl ilgas gobeleno gimimo kelias kartais kėsinasi prigesinti polėkį. Tačiau menininkė randa naujų būdų, kaip išreikšti susikaupusias mintis.Pavargusi kantriai laukti rezultato, tekstilininkė ieško atgaivos ir kitokių kūrybos formų: iš netradicinių medžiagų konstruoja erdvinius darbus, instaliacijas, tapo, iš augalų dėlioja meditatyvius fitokoliažus. Visa tai jai padeda įgyvendinti idėjas, kurių neįgyvendinsi gobelene, be to, kitos, paprastesnės technikos leidžia pasidžiaugti greičiau pasiekiamu rezultatu. Ieškojimai, eksperimentai ilgainiui paskatino Z. Vogėlienę atrasti ir mažesnių kūrinių žavesį. Ji viena pirmųjų iš Lietuvos tekstilininkų pradėjo kurti tekstilės miniatiūras, kurios sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse parodose. Už originalią kompoziciją iš adatų menininkė buvo apdovanota 1988 m. Legnicoje (Lenkija) vykusioje tarptautinėje juvelyrikos parodoje „Spalva“. Taip pačiais metais už gobeleną „Lemtis“ buvo įvertinta IV Pabaltijo respublikų taikomosios dailės trienalėje Taline. Reikėtų priminti ir tai, kad 1989 m. Z. Vogėlienė pirmoji iš buvusios Sovietų Sąjungos dailininkų su kūriniu „Tradicija + erdvė“ dalyvavo prestižinėje tarptautinėje tekstilės parodoje-konkurse Kiote (Japonija). Vis dėlto gobeleno technikos prigimtis neleidžia kurti greitai ir produktyviai, dažnai rengti parodų. Tačiau, kalbėdama apie ateities planus, menininkė atskleidė, kad kitąmet, jubiliejaus proga, rengiasi didelei personalinei kūrybos parodai. Jei bus galimybė, žiūrovams pristatys ne tik gobelenus, bet ir tapybą, fitokoliažus, kitomis technikomis sukurtus darbus, tad galbūt turėsime progą pamatyti visą menininkės kūrybos pilnatvę ir įvairovę. Parodoje ketinama parodyti ne tik senuosius darbus, bet ir daug naujų kūrinių. Todėl dabar pagrindinis tekstilininkės tikslas – permąstyti kūrybines idėjas ir kantriai, negailint laiko, jas įgyvendinti.Paklausta, ką mano apie šiuolaikinę lietuvių tekstilę, Z. Vogėlienė džiaugiasi, kad jaunoji tekstilės kūrėjų karta eksperimentuoja, tačiau kartu kiek bijo dėl tokio „greito vartojimo“ meno. „Visi kažkaip viena kryptimi nuėjo, niekas nebenori austi, nes tai ilgas ir sunkus darbas. Gaila, kad daugelis dirba, negalvodami apie kūrinių išliekamumą, vertę, kuria grynai eksperimentinius darbus. Galbūt eina lengvesniu keliu. Sukuriama ir puikių, originalių darbų, tačiau dėl meninės vertės neretai kyla abejonių, nežinia, kiek ir kaip tie eksperimentai išliks, pasiteisins ar ne“, – teigia dailininkė. Z. Vogėlienė linkusi manyti, kad dailininkui „vienkartiniai“ žaidimai yra stimulas tikrajai kūrybai. Todėl ir jos pačios kūrybinėje biografijoje netrūko šelmiškų šėliojimų, sukant toli į šoną nuo gobeleno ir su juo susijusių problemų. Tačiau ši menininkė ir yra įdomi tuo, kad po tokių žaidimų, sukaupusi kantrybės „bagažą“, ji kaskart grįždavo prie klasikinės tekstilės technikos subtilybių. Būtent nuolatinis darbas padėjo Z. Vogėlienei išgauti techninį preciziškumą, o nuolatinis idėjų generavimas, artumas tapybai – pasiekti vizualinio kūrinių įtaigumo, atskleisti nepamirštamą emocinį jų krūvį. KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštisLiteratūra ir menas 2010-05-07 nr. 3283 

© 2021 zinaida vogėlienė

Free Web Hosting