IMPROVIZACIJOS LAISVĖ IR TEKSTILĖS POETIKA

 

2009 metų vasara. Ant Taikomosios dailės galerijos Pamėnkalnio gatvėje sienų kabo Zinaidos Vogėlienės gobelenai. Būtent tradiciniai gobelenai, kuriems nebūtų gėda kabėti ir karalių menėse. Šiuolaikinėje tekstilėje, kaip ir visame dabarties mene, tapo madinga universalizuoti, kitaip tariant, nutrinti ribas tarp vaizduojamojo ir taikomojo meno. Naudodamos įvairias technikas (pynimą, nėrimą, vėlimą, audimą ir t.t.) tekstilininkės, ypač jaunos, išgauna stulbinančių efektų ir skuba paskui savo išmonę vis į priekį. Bet tradicinis gobelenas, kuris jaudino žmones šimtmečiais ir įvairių kultūrų interjeruose turėjo (ir tebeturi) ilgaamžę puošybinę paskirtį, mūsuose jau imamas pamiršti. Kodėl? Tradicine audimo technika atliktas gobelenas, kaip meno kūrinys, reikalauja begalinės menininko kantrybės ir laiko. Ne mėnesių, o gal ištisų metų. Lietuvoje įvairiais laikotarpiais būta nemažai žinomų gobelenistų, kurių darbai puošia visuomeninių pastatų, reikšmingų valstybinių įstaigų, mokyklų sienas. Bet šiuo metu ypač į akis krinta du, kurie stulbina tradicijos ir modernizmo derme. Tai Feliksas Jakubauskas ir Zinaida Vogėlienė.

 

Minimalistinė elegancija, tyli, bet įtaigi asociacijų kalba, subtilūs spalvos ir linijos deriniai, dinamiški potėpiai... Štai kokias menines savybes, kaip išskirtines, Z. Vogėlienės kūryboje mato menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė. Sunku ką pridurti prie šio vertinimo. Nebent tai, kad šios savybės krisdavo į akis visose Zinos Vogėlienės parodose, kaip ir jos gobelenų daugiasluoksniškumas, išreiškiantis dvasines nuotaikas, kurių muzikali gama apima visą spektrą ne tik spalvų, bet ir emocijų: liūdesį, džiaugsmą, sielvartą, ilgesį, optimizmą, vienatvę. Tos emocijų poros genialiu paprastumu sugula į Z. Vogėlienės audimą. Sakyčiau, kad dailininkė yra subtili tekstilės poetė, varijuojanti asociatyviom metaforom. Zinos darbai tokioms emocinėms įtampoms buvo užkoduoti kone nuo jos kūrybos pradžios, bet tik per pastaruosius kelsi dešimtmečius menininkė išsiskleidė visa dvasinės ir kūrybinės brandos pilnatve.

 

Štai keletas metaforiškų, tradicinį gobeleną moderniu braižu aktualizuojančių kūrinių. Baltas lietus (2008) – skaidrus vasaros vidudienis, kai iš užslinkusio palšo debesėlio pasipila šilti, perregimi, vaivorykštės spalvom tviskantys stambūs lietaus lašai. O greta kabo diptikas Dvyniai (2007) – depresyvus, jaudinantis savo tamsiom (kiek atspalvių gali turėti juoda spalva ir kiek raudonų, mėlynų, žalių taškelių lyg purslai žaidžia joje!) struktūrom ir mėlynom geometrinėm ertmėm, atsiveriančiom toje liūdesiu alsuojančioje tamsoje (2007). Savotiškai stulbina nuotaikų ir muzikalumo sąšaukomis su M.K. Čiurlionio kūryba diptikas „Architektūriniai motyvai“ (Juoda vasara). Atrodo: menininkės siela išsilaisvino iš kūno kiauto ir lieka viena su menu. Su aukščiausios prabos menu, kurio nepasiekia arba į kurį atsimuša kasdienybės spektro bangos. Net tie jausmai, kurie drasko širdį, tie širdgėlos šuorai, tampa menu, išgrynintu dvasinio susitelkimo žaizdre. Kūryba panaši į židinyje spragsinčias kibirkštis, kai karščio išmesti į erdvę išsprogsta žali, raudoni, auksiniai, melsvi ugnies liežuvėliai, kurie mirga anglėjančiame rimstančios ugnies juodume. Spengianti įtampa tarp tų šokančių žarijų ir išblėsusių pelenų... Čiurlioniška tyla, nuvedanti į begalinius tolius, kur, išsilaisvinusi iš mirštančios ugnies juodumo, viešpatauja baltųjų sferų daugiasluoksnė šviesa.

 

Arba: triptikas „Paveldėta pieva“ (2009) – ramus peizažas, kuriame įaustas atminties džiaugsmas ir ilgesys, triptikas „Kanoja“ (2008), vienas stipriausių ir didžiausių kūrinių ekspozicijoje, Jame siužetinė forma (valtis) ir tapybiškas abstraktas susitinka prislopintų ir žėrinčių spalvų sūkuryje. Arba: diptikas „Mano ežero žydrynė“ (2008) – lyg žydras tolimos vaikystės sapnas, išniręs iš primirštų pasąmonės gelmių.

 

Z. Vogėlienės abstrakčioji tekstilė labai artima abstrakčiajai XX a. paskutinių dešimtmečių lietuvių tapybai. Vertikalių ir horizontalių linijų, spalvinių dėmių ritmika, spalvų deriniai yra taip subalansuoti, kad žiūrovų akys per ekspoziciją plaukia lyg per tą paveldėtą pievą. Beje, šią elegantišką parodą išradingai eksponavo Zinos sūnus, dailininkas Alius Vogėla.

 

Stebina nepaprastas dailininkės darbštumas, kai per dienų dienas išausdama centimetras po centimetro didelės apimties triptikų ir diptikų ciklus, per pora metų ji sugebėjo parengti unikalią keliolikos gobelenų parodą. Tikiu, kad Zina Vogėlienė, paveldėjusi mūsų senolių audėjų kantrybę, širdies jautrumą ir sielos gilumą, atvedė moderniąją tekstilę į modernios, bet emociškai turiningos minties aukštumas.

 

TARP TAPYBOS IR TEKSTILĖS

 

„Zina Vogėlienė – viena savičiausių šiuo metu aktyviai dirbančių Lietuvos dailininkių tekstilininkių. (...) Tapyba aliejumi ir akvarele, gobelenai, mažoji tekstilė, įvairūs objektai byloja veikiau apie siekimą byloti universalia šiuolaikinio meno kalba, nei apie varžymąsi siauruose šakiniuose rėmuose. Anksčiausia dailininkė išgarsėjo savo unikaliais sienų kilimais. Išausti tradicine gobeleno technika, jie alsuoja neįprasta, gyva tapybos laisve. Spalvinė orkestruotė, kolorito masių santykiai ir ritminės slinktys, primenančios teptuko judėjimą, sustingsta tekstiliškose plokštumose savitais individualizuotais vaizdais. Jie neliteratūriški, nors kupini abstrakcijos provokuojamos dvasinės įtampos; jie ir medžiagiški, ir kartu atsiriboję nuo moderniosios tekstilės vaizdinių trafaretų.” Lolita Jablonskienė.

 

Verta prisiminti Zinos Vogėlienės gyvenimo ir kūrybos ištakas. Gimusi beveik prieš septyniasdešimt metų vaizdingame Kaniūkų kaime netoli Aluntos (Utenos rajonas), jau aštuonerių metų Zina tapo našlaite. Ją augino ir globojo teta, gyvenanti Vilniuje, tad Zina pakliuvo į anuomet prestižinę Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, kur buvo pastebėti jos gabumai dailei. 1960 metais įstojo į Vilniaus dailės institutą studijuoti tekstilės. Penktame kurse jau pradėjo dirbti Vilniaus modelių namuose, tad ir jos diplominis darbas buvo rūbų modeliavimas. Institute visus stebino jos neregėtas darbštumas, o tapybą dėsčiusi Sofija Veiverytė įvertino jos tapybinį talentą.

– Kai tik Veiverytė įžengdavo į studiją, man tarsi sparnai išaugdavo. Išklodavau savo natiurmortais visas grindis, o ji liepdavo visus kabinti ant sienos, – dalijasi kelių dešimtmečių senumo įspūdžiais Zina Vogėlienė.

– O jeigu profesorė būtų patarusi mesti tekstilę ir studijuoti tapybą? – klausiu. – Ar dabar atrodo, kad tai būtų buvę prasminga?

 

Manau, kad taip. Gobelenas reikalauja begalinio darbštumo ir kantrybės. Čia nelabai paimprovizuosi, nes audimo technika varžo. O improvizuoti taip norisi. Tapytojai kurdami patiria daug tiesioginių emocijų. Jei būčiau atsidavusi tapybai nuo pat studijų pradžios, gal ir būčiau tapusi gera tapytoja. Kas tik pamato mano gobelenus, vadina juos tapybiškais. Gal tapyba ir buvo tikrasis pašaukimas. Niekada nežinai, kuo galėjai būti.

 

Taigi Jūsų gobelenai yra labai tapybiški: ir stilistine, ir spalvine prasme. Jūs esate poetė ir savo tapyboje, ir koliažuose, ir instaliacijose. Bet apie tai vėliau. Tik dar noriu paklausti, ar nesvajojote studijuoti literatūros ir rašyti eilėraščius?

– Niekada netraukė nei literatūra, nei poezija. Eilėraščius rašiau, kaip ir visi paaugliai. Neturiu literatams būdingos iškalbos dovanos. O poetinė natūra reiškiasi vaizdais. Iš kur gimsta tos būsenos, tegu sprendžia kiti, žiūrėdami į mano darbus ir juos vertindami.

– O kaip atsiranda būtent tokie vaizdiniai, kurie sukelia poetiškas, emocines asociacijas?

– Iš pirminio tapybinio įspūdžio. Motyvus diktuoja nuotaikos. Esu impulso žmogus. Pagauta impulso, pradedu paišyti, o toliau jau mąstau, kaip piešinį sukomponuoti.

– Kas gali duoti impulsą?

– Gamta, perskaityta knyga, geras pokalbis, teigiamos emocijos. Reikia atmesti buities, socialinės aplinkos foną ir likti su savimi, su savo vaizduote.

– Turbūt neskaitote laikraščių ir nežiūrite televizijos, kur žurnalistai vieni už kitus garsiau rėkia apie nykų mūsų gyvenimą laisvoje Lietuvoje. Man atrodo, kad tas destruktyvumas, kurį kursto žiniasklaida, įsigali ir mene. Ar destrukcija gali būti įkvėpimo šaltinis?

– Menininkui neįmanoma atsiriboti nuo laikmečio peršamos destrukcijos. Neišvengiamai veikia neigiamas dabarties fonas. Kai pagalvoji apie per nepriklausomybės dvidešimtmetį pasikeitusią eilę kultūros ministrų, suvoki, kad vargu ar jie domėjosi daile. Apskritai – kultūros politika. Jie sėdo į ministro kėdę, kad nuveiktų ką nors naudinga sau ir saviesiems. Jei būtų domėjęsi, būtų kvietęsi atitinkamos kultūros srities konsultantus, teiravęsi, kokios problemos jaudina, pavyzdžiui, dailininkus.

 

MINIMALISTINĖ ELEGANCIJA IR ASOCIACIJŲ KALBA

 

„Zinaidos Vogėlienės kūryba pasižymi plačiu išraiškos diapozonu ir daugiasluoksniškumu. Daugiau nei trijų dešimčių kūrybiniai ieškojimai sutapo su asmenybės dvasiniu brendimu, diktavusiu tolydžio augantį norą taupiomis išraiškos priemonėmis – sąlygiškų spalvų dėmėmis, dinamiškais potėpiais reikšti dvasines būties metaforas, atspindėti nuotaiką – perkelti įtampą, nerimą, sielos lengvumą. Dailininkė suvokė savo tikrąjį pašaukimą siekti minimalistinės elegancijos, daryti poveikį žiūrovams tylia, bet įtaigia asociacijų kalba. Jos išausti gobelenai iliustruoja naujojo kūrybos periodo principus pasikliauti spalvos, linijos, jų iškalbingų derinių, taip pat audinio faktūros teikiama įtaiga. Užuominomis prasiveržia tai, kas rūpi dailininkei - jos jausmai, naujai pamatytos gamtos būsenos, gamtos ir asmeninio gyvenimo atitikmenys“, – taip rašė monografijos apie Zinaidą Vogėlienę autorė Lijana Šatavičiūtė (artsseria, 2002 m.).

 

Sakykite, Zina, nerimas ir sielos lengvumas – ar tai suderinamos dvasinės būsenos? Ar teisi Lijana, taip apibūdindama Jūsų nuotaikas?

– Manau, kad teisi. Juk šie jausmai kaitaliojasi ir tarpusavy dera. Ir parodose paprastai kabo darbai vieni šalia kitų: tamsūs, dramatiški ir šviesūs, lengvi... Atslūgsta nerimas, ir siela prašviesėja. Gėlė pražysta po žiemos speigų, ir apima džiaugsmas. Menu pavasarius Vilnelės pakrantėse ir Belmonto šlaituose. Akyse net tavaruoja nuo anksti pražydusių pirmųjų melsvių mėlynumo. Vilnelė apačioje teka, o viršuje visas šlaitas mėlynuoja, net šiurpuliukai per nugarą nubėga. Ir pagauna impulsas kurti. Reikia mokėti džiaugtis mažais dalykais. Gyvenimo aplinkumoj matau daug juodumo. Bet jeigu atsiriboji nuo viso to ir pasineri į kūrybą, negalvoji apie jokius sunkumus.

– Grįžkime į pradžią. Kažkur yra pasakyta, kad esate mažosios tekstilės, t.y. tekstilinės miniatiūros, pradininkė. Kaip tai atsitiko?

– Kai ilgai audi, norisi atsitraukti nuo tokio varginančio darbo ir padaryti ką nors greičiau, kad pamatytum rezultatą. Norisi pažaisti ne tik su teptuku, bet ir struktūrinėm formom, net ir mažąja skulptūra. Gimsta įvairiausių „proto mankštos“ idėjų. O kai idėjos užvaldo...

– Ar galima tas idėjas perkelti į didelius gobelenus?

– Galima, jei tam yra sąlygos. Nemėgstu prisiminti laikotarpio po instituto baigimo, kai reikėjo daryti temines siužetines kompozicijas. Buvau perdaug sąžininga, kad nepadaryčiau to, ką reikėjo atlikti, atiduodant duoklę politikai. Bet labai traukė improvizacijos. Ir ko tik nesugalvodavau: kompozicijas su veidrodžiais, su adatom, su žolynais...

– Prisimenu, kaip per Užupį į tuometinius Parodų rūmus buvo nešamas kelių metrų ilgio gyvos žolės kilimas, kurį užauginote savo dirbtuvėje. Prisimenu Jūsų fitokoliažų parodas „Lietuvos aido“ ir „Dalios“ galerijose. Fitokoliažai – tai amžinybės ir laikinumo idėjos, įrėmintos ir sudėliotos už stiklo iš sudžiovintų vasaros ir rudens žiedlapių ir sėklų, savo spalvomis ir struktūromis kalbančių apie liūdesį ir džiaugsmą, šviesą ir tamsą, žydėjimo pokylį ir vytimo melancholiją, – nuotaikas, kurias žadina gamta. Augalai juk yra mažieji mūsų sielų palydovai. Jų spalvų ir atspalvių gausa tokia įvairi, kaip ir mūsų dvasinio pasaulio subtiliausių virpesių tonai ir pustoniai. O Jūsų parašai po tais vasaros ir rudens “peizažais” yra lyg eilėraščių nuotrupos, nes savo prigimtimi esate tikra poetė.

– Tie sudžiovinti žiedlapiai – dar vienas atotrūkio nuo audimo laikotarpis. Kai ilgai audi, norisi šiek tiek atsikvėpti ir užsiimti tapyba ar kuo nors kitu. Buvo metas, kai su Valentu (Valerijonas Vogėla – jau a.a. Zinos vyras – A.Ž. ) važinėjom po Lietuvą ir braidėm po pievas. Iš tų kelionių gimė ežerų, pievų motyvai gobelenuose, o aš įnikau rinkti žiedlapius ir stebėjau, kaip jie džiūdami bluko arba išlaikė sodresnes spalvas. Buvo įdomu ir gražu juos komponuoti. Valentas buvo didelis visų mano sumanymų rėmėjas. Kaip jis džiaugėsi, kai ėmiau daryti fitokoliažus. Be jo nieko nebūčiau padariusi.

– Jūs sugalvojate labai gražius pavadinimus savo darbams. Štai: „Balta žinia“, „Baltas kvadratas“, „Kelyje“, „Praeinantis laikas“, „Laukianti žemė“, „Dvi pusės“, „Pokalbis“, „Virš žemės“, „Nakties šviesoje“... Arba Taikomosios dailės galerijoje surengta paroda „Vėjas plaukuose“. Tada surengėte parodą su savo vaikaičiu Arimantu. Kaip gimsta tokie pavadinimai? Ar Jus labiausiai įkvepia gamta?

– Gamta – tobuliausias kūrėjas. Dailininkui labai svarbu pamatyti jos sukurtą grožį ir parodyti jį kitiems. O pavadinimai atsiranda kad ir skaitant poeziją. Akis užkliūva už kokios nors eilutės, – atrodo, lyg asocijuotųsi su mano darbu.

– Jūsų darbų yra įsigiję Lietuvos ir Rusijos muziejai, privatūs kolekcininkai iš JAV, Prancūzijos, Švedijos, Škotijos, Vokietijos, Danijos, Maltos, Ispanijos, Japonijos. Personalinės parodos surengtos Taikomosios dailės galerijoje, „Arkoje“, Lietuvos menininkų rūmuose, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje. O grupinėse parodose dalyvavote Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Estijoje, Japonijoje, Danijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Latvijoje, Prancūzijoje, JAV. Esate apdovanota „Grand Prix“ ketvirtojoje Pabaltijo taikomosios dailės trienalėje Taline, Lietuvos kultūros ministerijos premija. Už savo miniatiūrą „Akupunktūra“ laimėjote II-ą premiją juvelyrikos parodoje Legnicoje (Lenkija). Kuris iš apdovanojimų buvo svarbiausias, o kuris mieliausias?

– Svarbiausias, žinoma, „Grand Prix“ Talino trienalėje. O mieliausias šiemetinis, už praėjusių metų darbus pelnytas Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženkliukas ir premija. Bet juk ne dėl premijų mes, dailininkai, dirbame. Gyvenu kukliai, užtat esu laisva ir man nereikia niekam tarnauti. Džiaugiuosi dėl to, kad dar galiu dirbti. O mūsų, tekstilininkų sekcija, yra labai susiklausiusi, išmintingai vadovaujama Žydrės Ridulytės, kuri neskirsto dailininkų į vyresniuosius ir jaunesniuosius, tad smagu būti tokiame kūrybingame būryje.

 

* * *

 

Zinaida Vogėlienė laimėjo Grand Prix už savo gobeleną „Lemtis“ (1988). Dvi geometrinės formos – trikampis ir kvadratas – perkloja viena kitą žėrėdamos juodos spalvos variacijomis, kurias vilnos, šilko ir lino siūlai praturtina ir išryškina plačios monochrominės paletės atspalviais. Tame turtingame juodos spalvos virpėjime taupiom spalvinėm priemonėm per trikampio-piramidės paviršių nutysta šviesios iki saulėtumo įstrižainės ertmės, tarsi ženklai, kad ir tamsa su turiningais tonais ir pustoniais yra nuolat skrodžiama vilties ir pergalės strėlių. O kitais, 1989 metais, Zinos dirbtuvėje gimsta „Baltas kvadratas“, kur vilna, šilkas ir linas jau žaidžia to saulėtojo gyvenimo, piramidiškai į dangų kylančio saulėtekio niuansuotais tonais. Tai čiurlioniškiausias savo dvasia Zinos darbas, liudijantis gyvenimo pergalę prieš mirtį. Tai dailininkės išsilaisvinimas iš tradicinio gobeleno stereotipų. Tai diptikų ir triptikų pradžia ir tąsa vėlesnėje Z. Vogėlienės kūryboje, kurioje jos talentas skverbiasi vis gilyn į žmogaus būties ir egzistencijos paslaptis, į gamtos ir savęs joje pažinimą. Tai įsisąmoninimas menininko atsakomybės tautai, menui ir savo pašaukimui.

 

ALDONA ŽEMAITYTĖ

 

„Dailė“, 2010, Nr. 1

www.bernardinai.lt

 

 

© 2021 zinaida vogėlienė

Free Web Hosting